Seniausi kapai Lietuvoje egzistuoja tiek, kiek čia gyvena žmonės. Tūkstantmečius gyvuojantis rūpinimosi mirusiaisiais paprotys žymi ypatingą mūsų tautos santykį su praeitimi ir tautiškumo genu – protėvių kapais.
Tačiau ar atpažįstame mūsų protėvių kapus – pilkapius? Šimtai pilkapynų ir tūkstančiai pilkapių, išlikusių per epochas ir amžius, plyti miškuose ir palaukėse.
Kartais tų pilkapių neatpažindami, peržengiame juos, slypinčius po traškiomis miško samanomis, užžėlusia laukų žole ar pustomomis smėlio kalvomis.
Kviečiame Jus prisiminti šį unikalų ir itin jautrų mūsų kultūros paveldą.
Tai multimedijos pasakojimas, įkvėptas Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ sukurtos muzikinės-mitologinės dramos „Dūšelės“. Jame pasakojama apie sielų kelionę tarp šiapus ir anapus, senąją mirties sampratą, baltų mitologijos archetipus liaudies dainose, pasakose ir tautosakoje.
Puslapio pabaigoje galėsite patikrinti, koks atstumas nuo Jūsų namų iki artimiausio pilkapio. Suteiksime progą tapti pasirinkto pilkapyno globėju ir simboliniu saugotoju.
Pažinkime ir puoselėkime mūsų protėvių kapus. Išsaugokime juos ateities kartoms ir mokslininkų tyrinėjimams.
„Kokia kalvota vietovė“, – dažnai ištaria su pilkapiais nesusipažinęs žmogus, patekęs į seną kapinyną miške. Pasak archeologo Gintauto Vėliaus, pilkapius nesudėtinga atskirti nuo gamtos suformuotų reljefo ypatumų:
„Jeigu jūs matote maždaug nuo penkių iki dvylikos ar netgi dvidešimt kelių metrų skersmens apskritą kalvą, ne pailgą, o apskritą, maždaug metro ar dviejų aukščio, arba jei matote tokių kalvelių grupę, yra beveik šimtaprocentinė tikimybė, kad esate pilkapyno teritorijoje.“
Pilkapių pradžių pradžia galima įvardyti II–III amžių sandūrą. Ankstyvieji pilkapiai buvo griautiniai – žmonės juose buvo laidojami nesudeginti. Vėliau, didžiojo tautų kraustymosi, migracijos procesų Europoje metu, V a. Lietuvą pasiekė palaikų kremavimo paprotys. Mirusieji buvo pradėti deginti, bet ir toliau laidojami pilkapiuose.
„Yra tokių pilkapynų, kuriuose laidota nuo pačių ankstyviausių laikų, nuo III a. ir vos ne iki valstybės susikūrimo, tai reiškia, kad ta vieta niekuomet neprarasdavo savo svarbos.“
Ankstyviausi pilkapiai dažnai turėdavo akmenų vainikus, duobes, griovius aplink patį sampilą. Laikui bėgant akmenų pilkapių pylime mažėjo. XI–XII a. pilkapis tapo tiesiog smėlio darinys – iš smėlio suformuota pusrutulio sfera, kurioje ir toliau buvo laidojami degintini palaikai.
Tačiau XII–XIII amžių sandūroje pilkapių tradicija tiesiog dingsta. Mokslininkai iškėlė įvairiausių versijų, kodėl staiga nutrūksta tūkstantmetė tradicija. Tai gali būti siejama su Lietuvos valstybingumo procesais, mitologijos kaita, pasikeitusiu požiūriu į mirusiųjų pasaulį ar laidosenos tradicijų pokyčiais.
Kol kas archeologai nesutaria, kokios buvo priežastys, nutraukusios taip ilgai egzistavusią konservatyvią tradiciją.
Ką archeologai išvysta atvėrę protėvių kapus, dar kartais vadinamus „milžinkapiais“?
Šiandien, kol gyvenviečių archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje nėra stipriai pažengę, archeologo Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, pilkapiai yra pagrindinis šaltinis pažinti to meto bendruomenes.
„Įvairūs radiniai pilkapiuose, žmonių kaulai mums parodo ir suteikia dažniausiai vienintelę galimybę pažvelgti į to meto žmones, šeimas ir bent numanyti, bent spėti apie jų santykius. Aš mažiau akcentuoju daiktinius radinius – tarkim kirvį ar ietigalį. Ne jie, tikriausiai, bus reikšmingi ateities mokslui, kuris neabejotinai bus pajėgus net ir iš sudegintų kaulelių paimti daugybę žinių. To mes labiausiai ir norime – suprasti, įsivaizduoti, kokie buvo tie mūsų protėviai. Kur slypi pilkapių vertė? Jie yra mūsų priešistorinės visuomenės istorijos knyga“, – apie milžinkapių tyrimų svarbą pasakoja archeologas.
„Pilkapio šventumas slypi jo apskritume“
Jis taip pat pastebi, kad čia būdingas daugiau nei vieno mirusiojo laidojimas kape: „Tyrinėdami pilkapius matome, kad viename pilkapyje neretai laidojami vienas ar du suaugusieji ir vienas arba du vaikai.
Sunku įsivaizduoti, kad taip dažnai galėdavo įvykti mirtys, žūtys, kai miršta visa šeima ir palaidojama kartu. Yra tokia mintis, nuomonė, kad po sudeginimo palaikai galbūt kurį laiką būdavo saugomi – tarsi šeimos narys lauktų kitų. Tokie įdomūs pasvarstymai.“
„Pilkapiai neatsiranda mostelėjus burtų lazdele“, – teigia V. Vaitkevičius. Jo manymu, tai bendruomenę telkiantis darbas:
„Archeologai prie Dubingių mėgino skaičiuoti, kiek kubinių metrų žemės reikia pilkapiui supilti. Begalybės. Šešiolikos metrų skersmens pilkapiui supilti reikia maždaug šimto aštuoniasdešimties kubinių metrų žemės. Tai milžiniškas kiekis – dešimt, dvidešimt vilkikų priekabų. Žmonės visa tai suveždavo, sunešdavo – tai nepaprastai telkiantis darbas.
Tai neabejotinai apeiginis veiksmas, kuomet žmonės mirusiajam žemių po truputį neša prijuostėse, batuose, kepurėse, saujose ar kitais būdais.
Norint tokį kapą sukurti, turi būti nepaprastai vieninga bendruomenė, didelės pajėgos ir labai aiškus, stiprus jausmas, kad tai daryti būtina, privalu.
Dėl šio tvirto tikėjimo Lietuvoje išliko tūkstančiai mūsų protėvių kapų.“
Mokslininkai, tyrinėdami šį unikalų kultūrinį paveldą, pastebi ir neįprastų atvejų, kuomet pilkapiai randami tušti, be palaikų.
„Pasitaiko tokių atvejų, ypač Rytų Lietuvos pilkapių kultūroje, kuomet archeologas kasa, tyrinėja pilkapį mėnesį ir nieko neranda. Tai yra gan dažnas atvejis šiame regione. Tokius objektus archeologai vadina kenotafais – simboliniais kapais. Versijų yra visokių. Galbūt tai svetur žuvusio kario kapas?“ – svarsto Gintautas Vėlius ir priduria, kad visuomet yra galimybė, jog tyrinėdami pilkapį archeologai nieko neras.
G. Vėlius išskiria ir dar vieną paaiškinimų neturintį atvejį – tai žirgų kapai. Šis unikalus Rytų Lietuvos pilkapių bruožas leidžia daryti prielaidas apie buvusias aukojimo tradicijas.
„Rytų Lietuvos pilkapiuose aptinkame žirgų kapų. Juose žirgai yra ne kaip raitelio atributas, ne kaip įkapė, bet tiesiog atskiras pilkapis ar pilkapynai, skirti žirgams. Tarkim, yra tyrinėtų pilkapių, kurių viename masyve, vienoje dalyje yra palaidoti bendruomenės nariai žmonės, o kitoje dalyje – žirgai. Čia atsiveria plati erdvė interpretacijoms. Ar mes traktuojame mirusiuosius, bendruomenės narius kaip tų žirgų savininkus, ar turėtume žvelgti į juos kaip į aukas, aukotas tam tikrose situacijose?“ – pasvarstyti kviečia G. Vėlius.
Šiandien matomi pilkapiai yra tik tai, kas išliko per kelis tūkstančius metų: ženkliai sužemėję, apaugę žolėmis. Neretai preciziškai suformuoti akmenų vainikai būdavo išardomi, o akmenys panaudojami apylinkių namų ar bažnyčių statybai.
Pilkapiai šimtmečiais domino ir iki šiol domina juoduosius archeologus. Lietuvoje beveik nėra nė vieno pilkapyno, kuris būtų išlikęs visiškai sveikas. Galima išvysti pilkapių, kurių centre yra iškastas „krateris“ – tai nelegalių archeologų padaryta žala.
Mirusiojo palaikai negali ilgai būti atidengti dėl natūralių irimo procesų, atsirandančių bakterijų, ligų sukėlėjų, ką jau kalbėti apie nemalonų estetinį vaizdą. Tad kapo praktiškumas yra suprantamas.
Tačiau kodėl, užuot kūną įkasus į žemę ar pelenus išbarsčius pavėjui, buvo nuspręsta atlikti tokį fiziškai sudėtingą procesą – suneštinių žemių kalnu uždengti velionį?
Kodėl pilkapių vietos buvo pasirinktos kažkur sengirėse, ąžuolynuose, upių ar ežerų pakrantėse?
„Velionio sielai linkima pakilti kuo aukščiau ir nušvisti kuo šviesiau. Tas aukščiausias pakilimas, didžiausias aukštis, mitologijoj gali būt vaizduojamas kalnu.“
„Yra tam tikrų vietų, kurių praktinė reikšmė – minimali, o maksimali tampa simbolinė, perkeltinė, mitinė reikšmė“, – pokalbį apie baltų mitologiją pradeda istorikas mitologas Dainius Razauskas.
Tokios vietos yra šventyklos. Taip pat vietos, susijusios su mūsų vaizdiniais apie pomirtinį pasaulį ir laidojimo ritualus.
„Dangus yra pagrindinis šviesos šaltinis, taip pat ugnis, kuri čia įgyja simbolinę reikšmę. Suprantama, kad dangus yra ne tik aukščiausias įmanomas pakilimas, bet ir aukščiausias įmanomas nušvitimas. Jis yra aukščio ir šviesos simbolis.
O po žeme, požemiuose, yra didžiausias nuopolis, žemumas ir didžiausia tamsa. Tad mirusiajam, kaip ir gyvajam, gero norėdami linkime pakilti kuo aukščiau ir nušvisti kuo šviesiau. Ar ne?
Vargu ar kas nors palinkės mylimam žmogui „kad tu aptemtum ir kad tu nusmuktum“. Tai suprantama ir be ypatingų mitologijos žinių. Palinkėti to galima žodžiais, taip pat tam tikrais veiksmais. Pavyzdžiui, į ugnį dedant palaikus: kūnas, palaikai išnyksta šviesoje. Negana to, ugnis visuomet kyla aukštyn – tai yra viena iš esminių ugnies ypatybių“, – simbolinę kremavimo prasmę aiškina D. Razauskas.
Jo įsitikinimu, pilkapio pylimo papročio prigimties reikia ieškoti ne praktiniame ar fiziniame mūsų pasaulėvaizdyje, o simboliniame: „Aukščiausias pakilimas, didžiausias aukštis mitologijoje gali būt vaizduojamas kaip kalnas. Kalnas, į kurį tenka įkopti ar kurio viršūnę tenka pasiekti velioniui.“
Archeologas V. Vaitkevičius pratęsia pilkapio simbolinį aiškinimą:
„Jis, veikiausiai, yra ne tik mirusiųjų namai, esantys priešingoje pusėje nei gyvųjų. Tai ne tiktai šventa vieta. Tai ir gyvenimo kalnas. Kalnas, į kurį mes visi kopiame.
Tą gražiai pagrindžia mūsų kalba, pasakymai „įkopiau į ketvirtą dešimtį, įkopiau į aštuntą dešimtį“. Tas kopimas tęsiasi iki senatvės. Senatvėje kalnas ima slėgti – seni žmonės palinksta, užsiaugina kuprą, kuri ir perkeltine prasme žmogų slegia. Tai gyvenimo kalnas, jo viršūnė, kur mirusysis, tikima, po mirties baigia kopti.“
Žvegiant į pilkapį iš šalies, matome kiek suplotą pusrutulio formos kalną. Tačiau jei pakiltume į viršų ir į pilkapį pažvelgtume iš dangaus, išvystume, kad jis yra apskritimo formos. Ją kuria akmenų vainikas arba griovys aplink kapą.
„Pilkapio šventumas slypi jo apskritume, – dar vieną šių kapų simbolinę pusę pabrėžia V. Vaitkevičius. – Tai, kas yra vainikuota, kaip žinom iš daugelio mūsų papročių – rugiapjūtės pabaigtuvių vainiko, nuotakos, jaunamartės vainiko ar kitų apeiginių vainikų, yra šventa. Jie visi reiškia nenutrūkstamą ratą. Visų pirma – laiko ratą, tada, žinoma, šventumo, garbės, šlovės, pagarbos atidavimo, neretai reiškiamo ir per aukojimą. Tai neabejotinai yra ratas, kuriame gyvieji susitinka su mirusiaisiais. Mirusieji ateina, lanko, išlaiko ryšį su gyvaisiais. Čia atsiranda takoskyra, ta nepaprastai svarbi priešprieša, kuri būdinga visai senajai Europai – tai, kas yra šventa, yra apskritimo formos.“
„Senovės lietuviai spėdavo apie velionio pomirtinį likimą iš to, kaip kyla dūmai, to laužo kuriame jo palaikai deginami. Jeigu tiesiai aukštyn, vadinasi, jis pateko į dangų,
o jeigu likdavo vėjo nupučiami į vieną ar kitą pusę, vadinasi jis susidūrė su kliūtimis ar kažkas jam į dangų patekti trukdo“
Šios mirusiųjų pasaulio šventovės yra priešprieša gyvųjų namams, kurie buvo ir yra kampuoti. Apskritimas susijęs ir su saulės vaizdavimu, kuri vėlgi, anot archeologo, yra „pats ryškiausias, pats nuostabiausias ir laiku neišmatuojamas simbolis. Nenutrūkstamo gyvenimo simbolis“.
Čia priartėjame ir prie baltų mirties sampratos. Mirties kaip tęstinumo, kito būvio. Mitologo D. Razausko tvirtinimu, mirtis ir mirusiųjų pasaulis nebuvo tamsa, nežinomybė ar išėjimas į nebūtį. Todėl senovės lietuviai be baimės žiūrėjo į mirtį. „Kad mirtis yra perėjimas iš šio gyvenimo į kitą buvo ypač ryšku karo atvejais. Turima išlikusių XIII a. žinių apie Jotvingius, kurie narsiai puldavo į mūšį – dešimt prieš šimtą tiesiog akivaizdžiai puldavo žūti, nes labiau bijojo negarbės negu mirties. Kariai žinojo, kad mirę pereis į kitą pasaulį pas savo protėvius, kurie ir šiaip stebi juos.“
V. Vaitkevičius mano, kad tuo iš dalies galima aiškinti ir Pilėnų tragediją. „Kodėl jie renkasi mirtį, kodėl jiems nebaisu mirti?“ Po laidotuvių apeigų mirusiojo gyvenimas nesibaigia, nes tikima, kad laikas sukasi ratu ir išėjusieji sugrįžta.
Mokslininkų manymu, senovėje laidotuvių papročiai buvo susiję ir su džiaugsmu, švente. Iš seniausių šaltinių yra žinoma, kad lietuviai raudojo savo mirusiųjų, tačiau per didelis liūdesys buvo laikomas netinkamu ir tam tikra savimeilės išraiška. Pačios laidotuvių apeigos, manoma, būdavo labai sakrališkos, persmelktos tradicijų, pojūčių ir pagarbos mirusiesiems.
Baltų pasaulėvaizdis, mitologija mus pasiekia ir per tautosaką – pasakas, senąsias dainas, užrašytus užkalbėjimus, padavimus.
Anot muzikologės Aušros Žičkienės, pasiekti tą tolimą praeitį galime ir per mūsų muzikinį paveldą:
„Yra muzikinės medžiagos, išlikusios tikrai iš ikikrikščioniškų laikų – tai laidotuvių raudos.
Ne tik laidotuvių, taip pat ir kitos raudos, vestuvių raudos. Tačiau ypač laidotuvių raudos nukelia į praeitį. Dėl to, kad jų muzikinė dalis nėra niekaip susijusi su vėliau atėjusia krikščioniška muzika, kurią mes taip pat puikiausiai galime atpažinti iš muzikinės raiškos.
Laidotuvių raudos yra improvizacinės. Tai nėra daina su tam tikra posmų struktūra, kur yra dainos tekstas, po to nuolat besikartojantis koks nors priedainis refrenas, ir tokiu būdu daina sustyguojama į suveržtą struktūrą su tam tikru skiemenų skaičiumi eilutėje, su eilučių skaičiumi posme, su tam tikru siužetu.“
Muzikologės teigimu, mūsų dainos, visas mūsų dainų masyvas yra be galo įvairus. Ten galima atrasti ir mūsų baltiškąjį geną, kuris išliko dainose per tiek epochų, reformų ir pokyčių:
„Mūsų dainos rimčiau užrašinėti pradėtos tiktai XIX a. Faktiškai tai yra naujieji laikai. Bet net ir tokiuose vėlyvuose užrašymuose mes galime rasti daugybę dalykų, kurie iš tikrųjų yra žymiai senesni. Tyrinėtojai netgi kalba apie archetipus, kurie kuriančiam žmogui yra nesąmoningi, įgyjantys savo raišką. Ir vienas iš tokių archetipinių dalykų yra kalno motyvas dainose. Kalno motyvas yra daugelyje dainų.“
Dar vienos mūsų praeities pasaulėvaizdžio informacijos nešėjos, kad ir kaip būtų keista, yra katalikiškos giesmės. A. Žičkienės nuomone, šis įdomus fenomenas, kuomet pagoniški motyvai plinta per naujos religijos giesmes, turi paaiškinimą:
„Katalikiškos giesmės yra labai aiškiai susijusios su rašytine tradicija: su giesmynais, maldynais, liturginiais raštais. Atėjusi į Lietuvą katalikybė neraštingoje kaimo bendruomenėje galėjo plisti tiktai žodiniu, persakymo ir dainavimo būdu. Be abejo, to meto žmogus, išgirdęs visiškai svetimą muzikinę struktūrą, ją transformavo į sau artimą. Taip atsirado giesmių, kurios vėliau bažnyčios buvo nepripažintos ir nepateko į jokius patvirtintus giesmynus, maldynus. Bet jos cirkuliavo toje kaimo bendruomenėje. Ir nedidelė dalis jų išliko.“
Tose giesmėse ryškiai matoma senoji pasaulėžiūra. Muzikologė apgailestauja, kad senųjų giesmių labai mažai išlikę. „Po Antrojo pasaulinio karo senosios giesmės buvo išlikusios klaidžiojančių elgetų repertuare. Iš jų buvo galima labai daug ką sužinoti. Tai, kas nebuvo užrašyta.“ Tačiau sovietmečiu elgetų sluoksnis buvo panaikintas. Su jais, deja, išnyko ir senasis repertuaras.
„Daina gyva tol, kol ji skamba“, – sako muzikologė A. Žičkienė.
Viena tokių giesmių įkvėpė muzikantus Roką Radzevičių ir Aistę Smilgevičiūtę sukurti muzikinę mitologinę dramą „Dūšelės“, kuri kalba apie baltiškąjį pasaulėvaizdį, mirties sampratą.
„Mane suintrigavo viena Aušros Žičkienės paskaita apie laidotuvių muziką Vilniaus krašte. Vėliau ji man atnešė vieną užrašytą tekstą. Senovinės dainos žodžiai buvo atspausdinti popieriuje. Likau vienas su tuo tekstu, ir per kelias minutes išgirdau melodiją. Ši daina buvo išlikusi be melodijos“, – prisimena R. Radzevičius.
„Nėr kur dūšelei dėcis,
Nėr kur griešnykei dėcis —
Ana puolė sauson mendrėn,
Ty išbuvo trajus metus.
Kap suvėjo traji metai,
Ir išėjo skandus lietus. (2 k.)
Ir paputė šiaurus vėjas, (2 k.)
Ir nulaužė o tų mendrį,
O tų mendrį išdžiūvėłį.
Nėr kur dūšelei dėcis,
Nėr kur griešnykei dėcis —
Ana puolė apušėlėn,
Ty išbuvo trajus metus.
Kap suvėjo traji metai,
Ir išėjo skandus lietus, (2 k.)
Ir papūtė šauras vėjas, (2 k.)
Ir nulaužė apušėlį.
Nėr kur dūšelei dėcis,
Nėr kur griešnykei dėcis —
Ana puolė kelevertėn,
Ty išbuvo trajus metus.
Ar kas ajo, kas važavo
Per tų dūšelį griešnykį.
Kap suvėjo traji metai
Ir atajo aniuolėliai:
-Kelkis, dūšia, negulėkia,
Aik, dūšela, bažnyčėkon, (2 k.)
Bus ta visa giminėlė, (2 k.)
Turės mišių pirmucinį.
„Nusprendėme prikelti šį autentišką tekstą. Visa tai išsivystė į platesnį projektą. Pati tema sudėliojo istoriją. Ji tarsi ašis, įsukanti žmones, o šis bendravimas, atradimai, buvimas kartu mus visus praturtino“, – projekto pradžią prisimena R. Radzevičius ir A. Smilgevičiūtė. „Dūšelių“ koncertai vyko įvairiose Lietuvos vietose, šalia senųjų pilkapynų. Taip pat projekto metu buvo organizuojamos paskaitos apie šį unikalų paveldą, jo lankymai. A. Smilgevičiūtė džiaugiasi, kad projektas atvedė šių dienų žmones į mums svarbias vietas, kurios parodė, kad gyvename vientisame pasaulyje.
Šiandien, žvelgdami gilyn į praeitį, mes suvokiame, kad kiekvienas supiltas pilkapis reiškia jog ši vieta, ši žemė yra tų, kurių protėviai čia buvo. Senovės lietuvių pilkapių globa – tai dėmesys ir pagarba protėviams, atsakomybė ir įsipareigojimas tautai.
„Pilkapiai - tai priešistoriniai laidojimo paminklai, kurių pasakojimas jau pamirštas, o istorinė reikšmė visuomenėje dar neįsisąmoninta“, - teigia V. Vaitkevičius. Jo manymu, dėl to kyla daug pilkapių apsaugos sunkumų : smėlio kauburėlius miške dažnai sužaloja kirtėjai, medienos vežėjai, priešgaisrinių linijų prižiūrėtojai, urvinių žvėrelių medžiotojai; kiti lupinėja vainikų akmenis, ieško tariamų lobių arba pilkapius paverčia šiukšlynais.
Bendradarbiaudami su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos ir Lietuvos archeologų draugija, norime Jus pakviesti globoti mūsų protėvių kapus. Pasitikrinkite, kur yra artimiausias pilkapis nuo jūsų namų, ir užpildę formą tapkite jo simboliniu globėju.
Globoti - tai reiškia laikas nuo laiko pilkapius aplankyti, pakelti šiukšlę, stebėti, ar pilkapiai nėra žalojami, o tai ar kažką kito įtartino pastebėjus, apie tai pranešti nurodytiems Kultūros paveldo departamento pareigūnams.
Užsiregistravusiems daugiau informacijos atsiųsime el. paštu, o nurodytu adresu jus pasieks Kultūros paveldo departamento ir Lietuvos archeologų draugijos padėka.